Rami Avis
kiūto šiaudų ir karklų pašiūrėlėje, ganosi tik teigiamose energetinėse zonose, leidžiasi glostoma
Nuodėmingai skanus ruduo. Autorė Dalia Stalauskienė
Išeinant
Rugsėjo vidury rimstant dienai Septintos valandos vakaro saulė saugiai sūpuojasi Vėjo delnuos.
Svetimo seno sodo pakraštyje, apdraskytoje medžio viršūnėje, tiesiai priešais mėlyną mėnulį galima įžvelgti jos kelnaičių kraštelį, nugaros linkį, uogų raudoniu išpurvintą veidą, primerktas akis.
Po akimirkos jos pasiges artimieji.
Aš nesu tavo prakeiksmas
Daugiau kaip 5 milijardai metų gyvenimo. Daugiau kaip 5 milijonai tonų šviesos kiekvieną sekundę. Daugiau kaip 5 šimtai valandų intensyvaus švytėjimo nuo ankstyvo pavasario. Kaip daug tai daugiau už kokius nors paprastus 5 tūkstančius žodžių…
Rudeniop Septintos valandos vakaro saulė kaip keptas alyvinis obuolys. Susiraukšlėjusi gelsvai žalsvos spalvos oda vietomis praplyšta. Apmusiję kontūrai pabliūkšta. Nupilkėja kraštai. Rusvų dūmų užsklandoje pasislepia nublukusios pėdos. Nešmėžuoja išpurvintas apdaras.
Bejėgėmis sėkliukėmis išbyrėjusia širdimi ir supjaustytom venom, nerangi ir apleista septintą valandą vakaro Saulė telkšo vaisingų sulčių balutėje.
Beprotiškai troškusi prisitaikyti prie elegantiškai atverto dangaus skliauto gomurio, dabar ji patogus praryti rūgščios masės gabalas.
Iš akių riedant ašarom, nuo rugpjūčio vieną po kito ji kartos penkis užkalbėjimus:
- Nemeluok man. Aš pažįstu tavo liūdesį, aš jaučiu tave stingdantį šaltį, aš girdžiu tavo džiaugsmą, aš matau tave besimaudantį, aš regiu tave geriantį vyną ir miegantį vaikų kambariuos.
- Negirk manęs. Aš galiu nudeginti odą, atverti žaizdas, atimti regėjimą, prasiskverbti į organus ir palikti ten mirtinus nuodus.
- Nelepink manęs. Aš norėsiu tingėti, nemokėsiu gyventi ir prapulsiu balandose.
- Neskriausk manęs. Aš per arti nuodėmės, per baikšti tavo norams, per silpna tavo galioms, susikūrus iliuzijas, išgalvojus palaimą, pasikėlus sijonus ir panirus į liūdesį.
- Nemylėk manęs. Aš neturiu kur gyventi, nebenoriu svajoti ir nemoku atleisti…
Vėsa vienumoj
Pasibaigus septintam metų mėnesiui, du šimtai septynioliktą metų ir septynioliktą mėnulio dieną, kai žmonės virsta vilkais, o rugių galvos klusniai gula po giljotinomis, pavargusi švytėti Septintos valandos vakaro saulė nusprendžia anksčiau atsigulti.
Laikydama rankoje vienatvės raktus ji prigęsta ir parieda dangaus skliautu tolyn, kad nuo visų atsitolintų. Lėtai pasiekia pamiškėje pasiklydusį ežerą. Įšildyto vandens paviršiuje suraito kojas. Šonu prisiglaudžia prie aštraus, bet svaiginančio vėsa žaliai juodo vandens. Jokio Vėjo ir jokio jausmo.
Užsimerkusios Saulės judėjimo niekas nebevaržo. Atsiduodama vandens judesių ritmui Saulė rimsta. Vaduojasi iš priekaištų sau ir kaltės jausmo.
Temstant ežero vanduo virsta rudai juodu. Blykčioja žvaigždžių uodegos. Atsivėrusi giluma pribloškia. Kojos šiurpsta nuo žieminio vandens kristalų. Plaučius šildo įkvepiamas žemės tvaikas.
Egipto karalienės mirties mėnesį vandeny užsižaidusi vieniša Saulė pamato plūduriuojančius ir kitus kūnus. Toldami jie kviečia paskui save, sugrįždami pašnabžda paslaptis. Vandens paviršiuje susipina rankos. Glosto. Septintos valandos vakaro saulė sugeria visas viliones.
Tolumoje suklinka paukštis. Sugelia nubrozdintą šoną, o ne vietoje įstrigusią vandens leliją pribaigia pulsuojanti širdies šiluma. Nuovargį pavergia atsėlinantys sapnai.
Ant pilių kalnų
Vakarop po ūmaus lietaus atsigauna karščio nualinta žaluma. Paslaptingą piliakalnių vienatvę užpildo gyvų ir mirusių sielų bruzdėjimai. Raudonais bateliais darosi nepadoru bristi žolynų ašaromis.
Saulė išskleidžia plačius savo sijonus ir pakimba medžių kamienuose, kad galėtų stebėti šventoje erdvėje apribotą kūnų judėjimą. Čia negalima meluoti, verkti ir apsikabinti.
Elegantiškai užsirūko paupio pieva. Lengvas dūmelis ir džiugina, ir griaužia akis.
Upės vingiuose lėtai senka Septintos valandos vakaro saulės valanda. Akimis gaudydama vienišą Vėją vingiuotais kaimo keliukais ji pradeda lėtai ristis žemyn. Tingiai mąsto. Nesvajoja.
Besileidžiančios Saulės nebeužklumpa lietus. Nenuprausia jai veido.
„Ko tu ieškai?“. Pasiveja ją klausimas iš praeities. „Garso“ – atsako savo pašnekovui.
Kitą rytą vos pramerkusi akis nuvalgytoje žemuogių pievelėje susiranda smulkų akmenėlį. Laikydama jį pirštuose paprašo „Leisk man būti tavo Vėju“.
Septintos valandos vakaro saulė kviečia moteris rinkti šviežių braškių. Daugiau kaip tris savaites trunkanti pirmųjų uogų aistra Saulės nevargina. Baltų tvirtų kamuoliukų sirpinimas teikia vien džiaugsmą. Uogos bręsta, didėja, įgauna formas. Nugula drėgną dirvožemį. Kaista. Po tvirtais lapais pasilieja kraujo jūros.
Kaip krūtys nunokę sunkios uogos – emocijų šaltiniai. Braškės įaudrina ramias moteris. Jaudina pasilenkusias. Nuramina išsekusias. Guodžia nuliūdusias. Pažadina snaudžiančias.
Vasaros vakarais braškių sultys gydydamos, stiprindamos ir kaitindamos teka moterų organais. Išdegina žymes jas palietusiųjų rankose.
Jausmingos uogos kvepia laime ir jūra. Suvilioja.
Apsukęs ratą apie braidančias po uogienojus moteris, šelmis Vėjas pastebi išryškėjusį uogų vaisingumą.
Septintos valandos vakaro saulė galėtų papasakoti moterims braškių legendas. Apie tai, kaip jos keliavo aplink pasaulį, kaip nuo mirties išgelbėjo prancūzų karininką, skelbė taiką viduramžiais, Japonijoje globojo įsimylėjėlius ir pakerėjo karalienę. Tačiau tą akimirką, kai Saulės burnoje baigia sirpti jai išrinktoji uoga, ji nebenori kalbėti. Ji jaučia braškėse prisiglaudusią meilę.
Ką kalba bijūnai
Brėkštant vasaros rytui pamiškėse, laukuose, kiemuose vis mažiau lieka nuotakų. Pirmųjų žiedų baltumas pasilieka įstrigęs pavasario akyse. Po Septintos valandos vakaro saulės kojomis pradeda sirpti sodrios, skaisčios ir kraują stingdančios spalvos.
Vakarais, kuomet aukštai danguje užgaruoja arbatinukai ir tiesiasi baltos staltiesės, rikiuojasi lietaus lašelių giros statinaitės, sidabro induose gula džiovintų ąžuolo lapelių užkandėlės, beržo žievelių sūriai, topolių baltymo ir žiedadulkių pyragėliai bei liepų žiedų saldainiai, o taurėse įstringa pienių pūkų skėčiukai, Septintos valandos vakaro saulė nori ne puotauti, o pasprukti. Ji vis aukščiau susirango dangaus fotelyje, pariečia kojas.
Saulę vargina dėvimos karščio suknelės raudonumas. Kasryt vis sunkiau tekėti. Kasdien vis sunkiau blukinti vešinčią žalumą, tirpdyti ryškėjančius gėlynų plotus, numaldyti didėjantį vaismedžių nerimą. Kas vakarą vis sunkiau paslėpti nuovargį blunkančiose akyse.
Saulę vilioja žemėje plikomos jazminų arbatos kvapas. Pasitelkusi išsiblaškiusio Vėjo jai įkvėptą drąsą, ji nusprendžia leistis į kelią.
Kelyje kvapų ir skonių įsodrintas oras pražysta rugiagėlių mėlynumu. Išvaduoti jausmai akimirksniu nukeliauja nepasiekiamo aukščio tiltais, nebeslegia pečių. Tyliai prasiskleidžia širdis. Nežinomybėn išteka suplanuoti žodžiai. Nelieka jokių klausimų. Iš atsakymų supranti, kad tave jau išgirdo. Iki pat ploniausio odos sluoksnio ištuštėjusioje erdvėje, nepažeisdama kūno tūrio iš buvusio chaoso kuriasi šventykla, kurioje tavęs niekas nesužeis ir nepabučiuos neatsiklausęs. Tik švelniai tau pagiedos už bažnyčios durų.
Lėtai riedėdama namo Septintos valandos vakaro saulė galvoja kaip ji galėtų už viską, ką patyrė atsidėkoti? „Tu nežinai, kaip viskas buvo tobula“… – prabudusi po paros miego įrašo kiekvieno žydinčio bijūno lape.
